Kaip laiku padaryti darbus?

Daug žmonių niekaip nesugeba atlikti darbo laiku. Ir bėda ne tame, kad jie lėtai dirba ar jiems trūksta gebėjimų – tiesiog neišeina pradėti darbo. Jie gerai supranta, kad darbą reikia padaryti, kad privalo tai atlikti laiku. Bet vietoj to, kad sėstų ir darytų, pradeda ieškoti kažkokių pašalinių ir visiškai nereikšmingų darbų. Kai vieni baigiasi, imamasi kitų. Ir taip be galo... Laikas eina, vidinis siaubas didėja, o reikalai nejuda.

Ar atidėliojimas yra dažna problema?
Mokslininkai teigia, jog atidėliojimas iš tiesų yra būdingas visiems žmonėms. Kai kurių apklausų duomenimis, darbus linkę atidėti 80 proc. moksleivių ir studentų bei apie 20 proc. darbuotojų, ir šie skaičiai nuolatos auga. Ko gero visi esame patyrę tą jausmą, kai reikia užbaigti projektą, kursinį darbą, parašyti ir išsiųsti elektroninį laišką, kam nors paskambinti, bet, nepaisant visų gerų ketinimų, atidedame tai vėlesniam laikui. Atidėliojimas – tai svarbios užduoties nedarymas pakeičiant ją mažiau svarbia arba malonesne. Bet tai nėra savanoriškas atidėjimas. Nepaisant to, kad net anekdotiniai posakiai kuriami šia tema, kaip pavyzdžiui, „nedaryk šiandien to, ko nenori daryti, nes rytoj ir visai gal nereikės“, daugumai iš mūsų atidėliojimas nėra maloni patirtis. Tai visiškai skiriasi nuo laisvės ir atsipalaidavimo jausmo, kurį kartais galima jausti tada, kai maištauji ir dėl to praleidi susitikimą ar neateini į pamoką. Atidėliojant patiriamas vis didesnis spaudimas, žinant, kad su situacija vis tiek neišvengiamai reikės susidurti ateityje.

Kas vyksta mūsų galvose, kai atidėliojame?
Atidėliodami mums svarbią veiklą pakeičiame kita, mums malonesne veikla net ir žinodami, kad tai sukels neigiamas pasekmes. Tai nėra tingėjimas – iš jo mes gauname malonumą, o iš atidėliojimo – nemalonumą.
Taigi, kaip užsiveda atidėliojimo procesas mūsų galvose? Kai tik gauname kokią užduotį, mūsų galvose aktyvuojasi tam tikri įsitikinimai. Dažnai jie yra negatyvūs ir yra viso mūsų gyvenimo (auklėjimo, patirčių, asmeninių savybių) bagažas. Kaip pavyzdžiui: „turiu darbą padaryti tobulai“, „negaliu suklysti“, „nieko nesugebu“, „esu nevykėlis“. Šios mintys iššaukia tam tikras emocijas, tokias kaip nerimas ar net panika, baimė, liūdesys ir sukelia mums vidinį diskomfortą. Legaliai atidėti veiklos sau lyg ir neleidžiame, todėl pradedame ieškoti pasiteisinimų. „Dar nesurinkau pakankamai medžiagos“, „nerandu laiko“ – tokie ir panašūs pasiteisinimai palengviną kelią sekančiam žingsniui – malonesnės veiklos pasirinkimui. Tai gali būti stalo ar kambarių tvarkymas, kompiuteriniai žaidimai, socialinių tinklų ar naujienų portalų naršymas. Vėliau mes susilaukiame tam tikrų pasekmių. Pirmiausia ką pastebime – tai tas pozityviąsias pasekmes, pavyzdžiui, sutvarkytus namus. Be to, nebekankina ir nemalonūs jausmai. Tačiau, kaip ir turi būti, vėliau mus atsiveja ir negatyviosios pasekmės. Darbai kaupiasi, laiko įvykdyti užduotį sumažėja kritiškai, dažniausiai ją atlikti vėluojame arba atliekame nekokybiškai. Be to, imame „graužti“ save, mintyse vadinti įvairiausiais negražiais žodžiais ir dėl to jaučiamės blogai. Dar blogiau yra tai, kad kitą rytą, kai ateina laikas užsiimti užduotimi, ratas vėl kartojasi.

Kaip nustoti atidėlioti?
Atidėliojimą galima sėkmingai įveikti, kai suprantame kas tai yra ir kaip jį pakeisti. Reikia suprasti, kad tai yra ne užsidegimo ar noro atlikti užduotį trūkumas, o sunkumai kontroliuojant save. Visų pirma, norint kažką pakeisti, reikia suprasti, atpažinti, kad atidėliojame. Kai jau atpažįstame, tuomet atidėliojimui reikia pasakyti „ne“.
Kad užduotis neatrodytų tokia didelė ir neįvykdoma, reikia ją suskaidyti į nedideles dalis ir paskirstyti laike. Kuo tikslesnis planas (pavyzdžiui, šiandien planuoju parašyti 5 ataskaitos lapus arba šiandien planuoju parašyti 500 ataskaitos žodžių), tuo daugiau šansų, kad jį įgyvendinsim.
Galima dirbtinai pakeisti privalomą užduoties baigimo laiką į ankstesnį. Žinome, kad motyvacija stiprėja artėjant atlikimo terminui, todėl yra nemažai tokių žmonių, kurie ruoštis pradeda paskutinę naktį prieš egzaminą, susirinkimą ir sako, kad tai juos stipriai motyvuoja ir kad jie per tą naktį sugeba padaryti labai daug. Bet, dažniausiai, to nepakanka.
Kadangi didžiausia problema būna pradėti darbą, nes galvojame kad atlikti užduotį bus sunku, nepakeliama, galima nusistatyti sau neilgą „įsivažiavimo“ laiką ir tada jau vertinti veiklą. Pavyzdžiui, aš rašysiu ataskaitą 20 minučių. Arba aš rašysiu ataskaitą iki 12 valandos ir parašysiu 5 lapus. Kuo konkrečiau, tuo geriau. Ir dažnai, prievartos būdu atlikus pradinius darbus, pasirodo, kad ne viskas taip jau sunku ir nepakeliama.
Svarbu ir sukurti tinkamą aplinką, trukdančią atidėliojimui. Gal būtų lengviau atlikti darbą, jei tai darytumėte ne namuose, o, pavyzdžiui, bibliotekoje, kur nėra nei šaldytuvo, nei televizoriaus, nei dėmesį blaškančių namiškių.
Jei sunku atsispirti žaidimams ar naršymui socialiniuose tinkluose, pamėginkite savo telefoną užrakinti kuo sudėtingesniu slaptažodžiu, kad kol knisitės suvedinėdami, suvoktumėt, kad jau ruošiatės atidėlioti.
Ir dar. Jauskitės žmonėmis ir atleiskite sau už tai, kad atidėliojate. Nesmerkite savęs, neteiskite ir atleiskite bent jau šį kartą. Gal net nieko baisaus, kad atidėliojame jau metus ir tai tęsiasi. Atleiskime sau už tai, nes ir moksliniuose tyrimuose įrodyta, kad tie, kurie atidėlioja ir sau už tai atleidžia, vėliau atidėlioja mažiau.