Nepažįstamieji minioje

Daugeliui teko matyti kino filmą „Beautiful mind“ („Nuostabus protas“). Tai kino juosta apie mokslininką, matematikos genijų Johną Nashą, laimėjusį Nobelio premiją, sukurta remiantis jo biografijos faktais. Jis mokosi, kuria, dirba, sutinka daugybę įvairių žmonių, gauna valstybinės reikšmės užduočių, kol galiausiai paaiškėja, kad jis serga šizofrenija... ir didžioji jo išgyvenimų dalis realybėje niekada nėra vykę. Ilgą laiką jis to nė nesuprato, viskas jam rodėsi tikra. Pradėjęs gydytis, Johnas išgyveno ir pagerėjimus, ir ligos atkryčius. Nebeištvėręs nutraukė gydymą. Tuomet liga puolė visa jėga. Galų gale jis susitaikė su savo liga, išmoko atpažinti ir ignoruoti savo regos haliucinacijas, sugebėjo dirbti ir gyventi tarp žmonių.

Procesų skilimas
Šizofrenijos diagnozės išgirsti nenorėtų niekas. Kaip ir bet kurios kitos, tačiau ypač psichikos ligos daugeliui mūsų kelia tam tikrą mistinę baimę, lydimą įvairių stereotipų ir nuostatų. Tokie ligoniai visuomenėje stigmatizuojami, todėl jei ne realybėje, tai bent mūsų vaizduotėje šizofrenijos diagnozė yra beveik lygu „būti atstumtajam“.
Šizofrenijos terminą 1911 m pasiūlė E. Bleuleris, norėdamas pabrėžti, kad sergant šia liga pastebimas atskirų psichinių procesų vienovės nebuvimas, savotiškas jų skilimas. Šios ligos diagnozavimas – sudėtingas procesas, kurio metu reikia įvertinti psichikos būklę, paciento gyvenimo istoriją, visą ligos eigą, atsižvelgti į žmogaus kultūrinę aplinką, religinius įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, žmonės, priklausantys religinėms sektoms, gali turėti keistų įsitikinimų, dalyvauti neįprastuose ritualuose, tačiau tai dar nereiškia, kad jie serga šizofrenija. 

Uždarumas ir baimės
Liga paprastai neatsiranda lyg iš niekur. Šizofrenijos diagnozė žmogui dažniausiai nustatoma ligoninėje esant akivaizdžiam pablogėjimui, vadinamajai psichozei, tačiau iki to akivaizdaus pablogėjimo tam tikri simptomai gali pasireikšti kur kas anksčiau ar net būti pastebimi visą paciento gyvenimą. Būdingiausi asmenybės bruožai – uždarumas, atsiradęs ne dėl drovumo ar baimės būti išjuoktam, o kaip nenoras į savo dvasinį gyvenimą ką nors įsileisti. Šie žmonės neblogai prisitaikę bendrauti formalioje aplinkoje – mokykloje, darbe, tačiau vengia neformalaus bendravimo. Vaikystėje ir paauglystėje jie paprastai neturi daug draugų, užtat dažnai turi pomėgių, kuriems visiškai atsiduoda – tai gali būti modeliukų ar pašto ženklų kolekcionavimas, kompiuteriniai žaidimai, domėjimasis tam tikra mokslo sritimi, ezoterika, religiniais, filosofiniais klausimais. Ir savo pasirinktoje srityje jie būna puikūs žinovai, tiesiog dalyko ekspertai. 

Kaukė ir kasdienybė
Dažnai atrodo, kad šizofrenija sergantys žmonės yra tarsi bejausmiai, lyg su kauke. Bet po ja gali slėptis turtingas dvasinis gyvenimas, kurio nemažą dalį užima fantazijos, kai pasiekti tai, ko nepavyksta padaryti realiame gyvenime. Vėliau atsiranda tarsi įžanga į ligą – kliedėjimo idėjos, ir dažniausiai šioje stadijoje šeimos nariai ir aplinkiniai pastebi, kad žmogus labai pasikeitė, jis vis mažiau pajėgus atlikti kasdienius darbus, sunkiau bendrauja su aplinkiniais, tampa apsileidęs, nebesirūpina kasdieniais reikalais. Šie žmonės gali pasižymėti keistu elgesiu ir įpročiais, keistomis mintimis, pasakoti apie neįprastus išgyvenimus ir potyrius. Galų gale dažniausiai liga aiškiai pasireiškia vaizdiniais kliedesiais, ir tuomet tokie žmonės jau patenka į ligoninę. 

Nerealiame pasaulyje
Šizofrenija yra lėtinė psichinė liga, kuri pamažu pažeidžia mąstymą, jausmus, valią ir suvokimą. Pagrindiniai ligos simptomai: mąstymo sutrikimas, nenuoseklumas, haliucinacijos – jei klausos – tai įsakinėjantys, kontroliuojantys balsai, kliedesiai – nerealistiškos mintys, iškreipiančios savęs ar pasaulio suvokimą, pavyzdžiui, kad ligonis yra sekamas, kad yra kaltas dėl pasaulio nelaimių, kad jo kūnas yra pasikeitęs ar pan. Sergantis žmogus ilgainiui keičiasi: jis ima gyventi tarsi nerealiame pasaulyje, jam sunku sukaupti dėmesį, sunkiau mokytis, dirbti, jis ima elgtis lyg koks ypatingas asmuo, manyti, kad aplinkiniai jam linki blogo, stengiasi pakenkti. Jis pradeda lėčiau kalbėti, lėtėja jo mąstymas, nenori ką nors daryti, jį apima apatija, nesugeba prisižiūrėti, sumenkėja jausmų gama, išnyksta susidomėjimas gyvenimu, nutrūksta kontaktai su šeima. 

Skirtingi periodai
Šizofrenijai būdingi pasikartojantys priepuoliai ir geros būsenos laikotarpiai. Pavojingiausi – pirmieji šešeri ligos metai, kai įvyksta daugiausiai savižudybių. Statistiniais duomenimis, 50 proc. sergančiųjų šizofrenija bando žudytis, 10 proc. nusižudo. Jei sergantysis šizofrenija išgyvena iki 60 metų, vyresniame amžiuje ligos simptomai tampa mažiau akivaizdūs. Pasveikti visiškai ar iš dalies galima, ypač tiems asmenims, kuriems liga diagnozuojama pradiniuose etapuose, jei parenkami tinkami vaistai ir gydymo metodai, ligoniai turi šeimos palaikymą ir geresnes socialines garantijas. 

Pradžia – jaunystė
Šizofrenija nėra reta liga, ja serga apie 1 proc. visų pasaulio žmonių. Įvairiose šalyse ir įvairiose kultūrose, tarp vyrų ir moterų šizofrenija paplitusi vienodai. Šia liga dažniausiai susergama vėlyvojoje paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje. Vyrams ji dažniausiai prasideda sulaukus 15–25 metų, moterims – kiek vėliau, 25–35 metų. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2018 metais Lietuvoje šizofrenija sirgo 14 781 asmuo. 

Kilmė ir rizika
Dėl ko atsiranda ši liga, vieningos nuomonės, vadinasi, ir vieno aiškaus atsakymo, nėra. Artimų giminaičių ir dvynių tyrimai patvirtina, kad paveldimumas turi didelę reikšmę šizofrenijos išsivystymui. Jei šeimoje yra sergančių šia liga, rizika labai padidėja. Pasak vienos populiariausių teorijų, asmuo paveldi polinkį sirgti šizofrenija, o papildomi nepalankūs psichologiniai ir aplinkos veiksniai lemia jos išsivystymą. 

Atstūmimas – pražūtingas
PSO pažymi, kad labai svarbu kompleksinis šios ligos gydymas. Atslūgus ligos paūmėjimui, tokie žmonės turi būti integruojami į visuomenę ir mokomi joje gyventi. Dažnai liga paūmėja vien dėl to, kad žmogus jaučiasi vienišas, bejėgis, izoliuotas. Šizofrenija, kaip ir kitomis psichikos ligomis sergantys žmonės, susiduria su kasdiene diskriminacija mokslo, gyvenamojo būsto ar darbo srityse. Tik 20 proc. šia liga sergančiųjų sėkmingai įsilieja į darbo rinką. Kai kurios šalys tokiems ligoniams net neleidžia dalyvauti visuotiniuose balsavimuose, tuoktis ar turėti vaikų. Psichikos neįgaliuosius dažnai ignoruoja net šeima, apleidžia draugai. Patys ligoniai dėl tokio visuomenės požiūrio bijo prisipažinti sergą bet kokiu psichikos sutrikimu, o ypač – šizofrenija.
Pradėjus vartoti vaistus liga „aprimsta“, tad ligonis galėtų dirbti ar mokytis. Bet, deja, jam jau užklijuota etiketė. O jam reikia palaikymo, laisvesnio darbo ar studijų režimo. Ir, svarbiausia – nenurašyti žmogaus, jis ir taip patiria daug skausmo, o atstūmimas jį dar labiau įspraudžia į kampą. Tad kieno problema, kad psichikos ligoniai turi slėpti savo ligą – jų pačių, gydytojų, socialinės sistemos ar visuomenės?