Velnio pinklės ar bendrystės palaima?

Tikriausiai kiekvienas prisimename, kaip būdami šešiolikos jautėme nepaaiškinamą vidinį nerimą, norą būti pripažintiems, priimtiems „į būrį“, patyrėme aplinkinių spaudimą, patyčias, norėjome pritapti prie „kietųjų“. Ir vienintelė tyli, beveik šventa vieta buvo namai, kur atitoldavome nuo konkurencijos bruzdesio, kur galėdavome pailsėti ir pamąstyti, kokie iš tiesų esame ir kokie norime būti. Ir ką būtume galvoję ir kaip jautęsi, jei tuo metu būtume sužinoję, kad mokyklos triukšmas nenurims net grįžus namo ir, rodos, saugiai pasislėpus po antklode savo lovoje. Jei žinotume, kad socialinį vaidinimą „geresnis, gražesnis, „kietesnis“ teks tęsti kol užmigsime? Turbūt negalėtume patikėti. Bet, deja, tai jau tapo realybe

Ar feisbuką atiduosime liūtams draskyti?
Didėjant psichinės sveikatos problemoms visuomenėje, grėsmingas pirštas sukasi į socialinės žiniasklaidos pusę. Ir niekaip nepasislėpsi nuo fakto, kad socialiniai tinklai užtvindė mūsų gyvenimus per labai trumpą laiką. O žmonėms adaptacijos procesai trunka tikrai ne kelerius metus. Ir, matyt, todėl dabar mums belieka grožėtis šio reiškinio pasekmėmis.
Feisbukas buvo sukurtas Harvarde 2004 metais kaip JAV universitetuose naudotos „veidų knygos“ pakaitalas. Nors kurį laiką viskas sukosi „apie studentus“, naujojo tinklo vartotojai ėmė taisyti ir gražinti savo profilius ne tik tam, kad susirastų antrąją pusę, bet ir kad atrodytų patrauklesni potencialiems draugams. Socialinis tinklas labai greitai populiarėjo ir pradėjo lemti žmonių pasirinkimus realiame gyvenime. Panašu, kad tinkle visi slėpėsi po kaukėmis, kad atrodytų gražesni, šaunesni. 2005 metų pradžioje tinklas jau turėjo milijoną vartotojų, o 2006 metais feisbukas išplito už studentų miestelių ribų ir tapo atviras bet kuriam, kuris buvo vyresnis nei 13 metų ir turėjo elektroninį paštą. Dabar, praėjus 15 metų po jo įkūrimo, feisbukas jau turi 2,5 milijardo vartotojų, jo įkūrėjas irgi maudosi milijarduose, o kompanija skelbia rekordinius pelnus. Tačiau jie turi ir sėkmės formulę: socialiniame tinkle žmonės meluoja apie save. Nors per 15 metų daug kas pasikeitė, tačiau pagrindinis principas, gimęs dar Harvarde – rodyti žmonėms geriausias savo savybes, išliko.
2016 metais rinkos tyrimų kompanija Didžiojoje Britanijoje atliko apklausą, kuri parodė, kad tik 18 proc. feisbuko vartotojų profilis tiksliai atspindi juos. 31 proc. apklaustųjų teigė, kad jų pateikiamas veidas buvo beveik toks pat, tik be nuobodžių detalių, o 14 proc. atskleidė, kad feisbukas suteikė jiems progą atrodyti kur kas socialiai aktyvesniems nei yra iš tikrųjų. Vyrai rečiau nei moterys pripažindavo, kad koregavo savo profilį.
Kita tyrimų kompanija paskelbė rezultatus, kad vienas iš keturių apklaustųjų prisipažino, jog melavo arba pagražino pagrindinius savo gyvenimo aspektus 1–3 kartus per mėnesį ir beveik vienas iš dešimties sakė, kad melavo daugiau nei vieną kartą per savaitę. Maždaug 30 proc. moterų socialiniame tinkle meluoja, kad kažką veikia, nors iš tikrųjų sėdi namuose, 20 proc. nebuvo nuoširdžios pasisakydamos apie savo atostogas ar darbą.
Ko gero, tai nei nauja, nei šokiruoja, kad besistengdami kitiems žmonėms atrodyti patrauklesni mes šiek tiek pameluojame, pagražiname savo gyvenimo faktus. Galbūt nauja tik tai, kad dabar, kai jau nebegalime atsiplėšti nuo išmaniųjų įrenginių ir išjungti priklausomybę keliančių programėlių, meluojame ištisai, kaukių nebenusiimame visiškai ir kažin ar begalime atskirti ir suvokti, kokie mes esame iš tikrųjų? 

Priklausomybės nuo socialinių tinklų era
Terminą „priklausomybė nuo socialinių tinklų“ galima apibūdinti kaip nenusakomą norą naudotis socialiniu tinklu ir praleisti jame laiką. Priklausomybė nuo socialinių tinklų yra psichologinė priklausomybė, ji sukelia psichologinį diskomfortą, dažnai pasireiškiantį elgesio sutrikimais. Ši priklausomybė yra labai panaši į kitas priklausomybės formas, tokias kaip priklausomybė nuo kompiuterio, alkoholio, narkotinių medžiagų, darbo.
Socialinių tinklų eros pradžioje daugelis žmonių džiaugėsi, kad gali nevaržomai bendrauti su draugais, kolegomis, seniai matytais giminėmis, taip pat užmegzti pažintį su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau dabar socialiniai tinklai pakeitė savo pradinį vaizdą ir tiesioginio bendravimo juose jau sumažėjo, bendravimo tradicijos taip pat keičiasi, jau nekalbant apie nuolatinį reklamų, pasiūlymų brukimą.
Išskiriami asmenys, kurie yra rizikos grupėje, galintys būti priklausomi nuo socialinių tinklų: paaugliai, studentai, vieniši žmonės. Tai žmonės, kurie nori bendrauti, trokšta staigaus atlygio ir greito pasitenkinimo dėl aplinkinių atsakymo – mėgstantieji technologijas, naujoves. Paauglystėje priklausomybė atsiranda gana greitai, nes paauglių organizmas dar nesubrendęs ir neatsparus, o centrinė nervų sistema tik formuojasi. Manoma, kad paauglių priklausomybė vystosi esant 14–18 metų amžiaus. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad internetinė erdvė trikdo paauglių psichiką. Jie ieško savęs naujose erdvėse, testuoja pojūčius, neigia autoritetus. Todėl tikėtina, kad nuo socialinių tinklų priklausomi paaugliai gali turėti psichologinių problemų. Paaugliai socialiniuose tinkluose pristato esantys tokie, kokie jie nori būti, susikuria tokį pasaulį ir bendrauja su tokiais draugais, kurių negali turėti tikrame gyvenime. Socialiniuose tinkluose paaugliai vaidina savarankiškus ir suaugusius, neigia jiems primestus autoritetus, dažnai kopijuoja suaugusiuosius. Prisijungę prie socialinio tinklo paaugliai tampa drąsesni, jie gali bendrauti su draugais, priešinga lytimi, o to negalėtų padaryti bendraudami tiesiogiai. Manoma, kad virtualus gyvenimas būna svarbesnis už realų, bet pasitaiko atvejų, kai paaugliai socialiniuose tinkluose patiria patyčių, pavyzdžiui, socialinę agresiją, seksualinį smurtą. Paaugliai turi didžiausią riziką tapti priklausomi nuo socialinių tinklų, nes jie bendravimą socialiniame tinkle priima kaip tiesioginį bendravimą, yra atviresni, jiems patinka bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.
Kiekviena priklausomybė turi savybę, kuri vilioja žmogų ją vartoti ir vartoti, kol ji tampa liga. Tiek priklausomybė nuo azartinių lošimų, darbo ar sekso, tiek priklausomybė nuo socialinių tinklų turi savo savybių, kurios traukia žmones. Priklausomybę nuo socialinių tinklų skatina jų interaktyvus turinys, suteikiantis visaverčio dalyvavimo iliuziją, kaip kad žaidimuose, azartiniuose lošimuose. Socialiniai tinklai labai lengvai pasiekiami, daug nekainuoja, jais paprasta naudotis. Nereikia būti turtingam, kad galėtum turėti internetą. Dar žmones vilioja ir anonimiškumas, dėl ko lengviau plėtojami santykiai, mažesnė atmetimo bendraujant galimybė.
Pats laikas pamąstyti ir sau atsakyti: ar aš vis dar savarankiškas asmuo, ar mane jau valdo socialinės paskyros piktograma? Mokslas nurodo elgesio požymius, kurie galėtų būti sietini su priklausomybe nuo socialinių tinklų:
* nuolatinis galvojimas apie socialinį tinklą ir veiklą jame, susirūpinimas, pasikartojantys staigūs impulsai naudotis socialiniu tinklu;
* gerokai pailgėjęs naudojimosi socialiniais tinklais laikas, kurio reikia, kad įvyktų pasitenkinimas; * pasireiškiantys abstinencijos simptomai, socialiniu tinklu nepasinaudojus kelias dienas: depresija, bloga nuotaika, nerimas, dirglumas, nuobodulys;
* didesnis saugumo jausmas, pasireiškiantis bendraujant socialiniame tinkle nei bendraujant „akis į akį“;
* jausmas, kad neprisijungęs prie socialinio tinklo ir nepabendravęs esi vienišas;
* bandymai nesėkmingai sustabdyti naudojimąsi socialiniais tinklais vieną ar daugiau kartų ir sąmoningai tęsiamas naudojimasis socialiniu tinklu, nors ir suvokiama, kad nuolatinius arba pasikartojančius fizinius sveikatos sutrikimus arba psichologines problemas greičiausiai sukėlė ar pasunkino nesaikingas naudojimasis socialiniu tinklu. 

Kas blogesnio?
Mokslininkai teigia, kad socialinių tinklų ir išmaniųjų įrenginių naudojimas nėra tiesioginė depresijos priežastis, tačiau kai naudojamasi nesaikingai, tai jau gali turėti įtakos depresijos, nerimo, nemigos ir kitų problemų išsivystymui. Paaugliai vis daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, kurie atstoja realų bendravimą. Ir tyrimai rodo, kad paaugliai, kurie kasdien praleidžia daugiau nei penkias valandas naudodamiesi išmaniaisiais įrenginiais, dažniau turi depresijos požymių ir suicidinių minčių. Lygiai taip pat atliekant tyrimus pastebėta, kad tie paaugliai, kurie sportuoja, pareigingai atlieka namų darbus, bendrauja realiame gyvenime, turi mažesnę riziką susirgti depresija, mažiau linkę į savižudybę.
Pasak mokslininkų, nuolatinis telefono ar išmaniųjų įrenginių tikrinimas reiškia, kad mes nuolat patiriame stresą, dėl ko išsiskiria atitinkami hormonai ir kinta organizmo fiziologinė būsena. Ir tai reiškia, kad žmonės gyvena apimti nuolatinio nerimo. O nuolatinis nerimas sutrikdo mūsų sveikatą, kenkia santykiams ir darbui, blogina gyvenimo kokybę.
Pavyzdžiui, mokslininkai tyrė daugiau kaip 400 Škotijos paauglių socialinės žiniasklaidos naudojimą, miegą ir psichinę sveikatą. Išvadose teigiama, kad tie, kurie daugiausiai naudojosi socialiniais tinklais, ypač naktį, turėjo žemesnę savivertę ir aukštesnį nerimo bei depresijos lygį. Kito tyrimo metu buvo apklausta daugiau nei 1700 jaunų JAV suaugusiųjų. Tyrėjai palygino naudojamų socialinių platformų skaičių su nerimo ir depresijos lygiais. Žmonės, kurie dažnai lankėsi socialiniuose tinkluose, turėjo aukštesnį depresijos ir nerimo lygį.
Jungtinėje Karalystėje „Prince‘s Trust“ atliko jaunų žmonių apklausas daugiau nei dešimt metų ir nustatė, kad daugiau nei pusę tų, kurie naudojasi socialiniais tinklais, jaučia didelį nerimą dėl savo ateities, ypač tada, kai save lygina su kitais instagramo, tviterio, feisbuko vartotojais. Panašus skaičius – apie pusė vartotojų – teigia, kad socialiniai tinklai juos verčia jaustis „nepakankamais“. Ir net 75 proc. apklaustųjų teigia, kad socialiniai tinklai sukuria didžiulį spaudimą būti (o gal tiksliau – atrodyti) sėkmingais. 

Paralelinis gyvenimas
Socialiniai tinklai tapo visur ir nuolat esančiu paraleliniu jaunų žmonių gyvenimu. Ir tyrimai rodo, kad naudojimasis tinklais ir taip jau įtemptą ir nerimo pilną gyvenimą padaro dar neramesnį ir sudėtingesnį. Tyrimų duomenimis žmonės, kurie dažnai naudoja išmaniuosius įrenginius, dažniau patiria nuotaikų kaitą ir sunkiau sutelkia dėmesį. Nurodoma, kad impulsyvesnieji labiau linkę dažniau naudoti išmaniuosius įrenginius. Nuolatinis elektroninio pašto tikrinimas, žinučių siuntimas, naršymas internete gali tapti būdu, siekiant nusiraminti ir „pabėgti“ nuo kasdienių rūpesčių.
Socialiniai tinklai ir skaitmeninės technologijos ištrynė ribas tarp privataus ir socialinio gyvenimų, dingo intymumo ir privatumo prasmė bei tikras žmogaus veidas. Įdomu, kas iš tikrųjų mes būtume, jei niekas mūsų nestebėtų ir nevertintų? Ar užduodame sau šį klausimą? Šios atskirties tarp privataus ir viešo gyvenimo žlugimas ypač svarbus žmonėms, kurių nuomonė apie juos pačius dar nėra tvirtai susiformavusi. Tai periodas nuo ankstyvos paauglystės iki 25 metų amžiaus. Tame amžiuje jautrumas aplinkinių nuomonei ir noras pritapti padidėja. Mes visi žinome, kaip tai prasideda: desperatiškai norime atitikti visus reikalavimus, kuriuos nežinia kas sugalvojo, bet kokiu būdu išvengti patyčių ar atstūmimo. Ir likti nepaliestam socialinių tinklų įtakos tiesiog neįmanoma, nes socialinė medija dabar jau kaip medūza gorgona, savo čiuptuvais apraizgiusi visas gyvenimo, darbo, santykių, išvaizdos ir kitas sferas. Socialinių tinklų gyvavimas yra įžengęs į naują etapą, kuris yra dar intensyvesnis, dar labiau koncentruotas. Savęs lyginimas su kitais tarp jaunimo dar labiau sustiprėjęs, nes šių laikų jaunuoliai, kurių identitetas, balsas ir vertybės vis dar formuojasi, yra beveik visada prisijungę prie interneto.
Taigi lieka klausimai: ar mes valdome socialinius tinklus, ar jie mus jau užvaldė? Ar dar turime bent mažiausią galimybę jiems atsispirti? O gal mes be reikalo kapstomės problemose, nes socialiniai tinklai skleidžia gėrį – leidžia bendrauti su kuo tik nori, virtualiai pasiekti bet kokį pasaulio kampelį, drąsiai išsakyti savo mintis, surasti draugus ir bendraminčius? Tai kaip yra iš tiesų?