Kaip vien tik mintimis sutvarkyti namus?

Žymiajam Hariui Poteriui toks klausimas sukeltų juoką – jam tereiktų mostelėti burtų lazdele ir op, namuose tvarka! Mums – kiek sunkiau. Po ilgos darbo dienos, valgio gaminimo, vaikų vežiojimo, buvimo gražiai ir laimingai grįžus namo dar reikia ir susitvarkyti… O kada pasportuoti? Kaip be to? Kai visos draugės, rodos, tik ir vaikšto dviem kryptimis – į sportą ar iš jo, tau nebėra jėgų. Ypač po to, kai pasiautėji namuose pasičiupusi siurblį ir šluotą. Bet juk namų tvarkymas – tai ne sportas. Visur taip rašoma. Gražios figūros nematysi, jei nevaikščiosi į sporto klubą. Ir taškas.

Ne sportas, bet sportas
Šiame nevilties liūne yra ir gerų žinių. Ir be visa ko, grįstų mokslu. Gal visai nebūtina lėkti į sporto klubą, jeigu namuose aktyviai padirbėjome su šluota, dulkių siurbliu ir šluoste?
Štai, pavyzdžiui, viešbučių kambarinės įvairiausius fizinius pratimus atlieka vien dirbdamos savo kasdienį darbą: daug vaikščiodamos koridoriais pirmyn atgal, laipiodamos laiptais aukštyn ir žemyn, stumdydamos sunkius vežimėlius, šveisdamos vonias ir langus, siurbdamos kilimus, keisdamos patalynę. 2007 m. vieno tyrimo metu apklausus kambarines paaiškėjo, kad šios veiklos jos visiškai netapatina su sportu ir savo fizinį aktyvumą didžioji dalis vertina kaip žemą. Vienai daliai tyrime dalyvavusių viešbučio kambarinių tyrėjai papasakojo, kodėl jų darbas prilygsta sporto treniruotėms, kaip tai veikia jų sveikatą, kokią naudą gauna. Po keturių savaičių paaiškėjo, kad šios kambarinių grupės dalyvėms sumažėjo svoris ir kraujospūdis. Kai jos įsisąmonino, kad darbas yra tarsi mankšta, sustiprėjo ir poveikis kūnui. Gali būti ir taip, kad, pradėjusios vertinti darbą kaip mankštinimąsi, kaip papildomą naudą, jos ėmė energingiau siurbti kilimus, o gal suveikė placebo efektas.

Kaip galvosi, tą ir turėsi
Gal mintimis šluotos ir nevaldysime, tačiau iš tiesų mintys gali labai daug. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, tarp žmogaus įsitikinimų ir jo sveikatos esama stipraus ryšio. Jeigu pernelyg save graužiame dėl per mažo fizinio aktyvumo, sveikata iš tiesų gali pablogėti.
JAV Stanfordo universiteto tyrėjai išanalizavo daugiau nei 61 tūkst. suaugusių žmonių mirtingumo duomenis. 21 metų laikotarpiu vertinti patys įvairiausi rodikliai, įskaitant ir tai, kiek dėmesio žmonės skyrė fiziniam aktyvumui, tačiau svarbiausia – kaip žmonės vertino savo pačių aktyvumą, lygindami save su kitais to paties amžiaus žmonėmis. Pažymėtina, kad dalis tyrimo dalyvių dėl įvairių ligų mirė anksčiau, negu buvo baigtas tyrimas. Nagrinėdami įvairius veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos tyrimo dalyvių sveikatai, tyrėjai išsiaiškino kai ką įdomaus. Paaiškėjo, kad tie žmonės, kuriems atrodo, kad jie yra mažiau fiziškai aktyvūs už savo bendraamžius, paprastai miršta anksčiau negu tie, kurie mano, kad sportuoja daugiau negu kiti, net jei iš tikrųjų šis rodiklis (realus sportinis aktyvumas) yra vienodas.
Neabejojama, kad reguliariai sportuojant vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, tačiau minėtas tyrimas rodo, kad suvokimas apie tai, kas yra fizinis aktyvumas, taip pat lemia labai daug. Tyrėjai išsiaiškino: tų, kurie galvoja esantys mažiau fiziškai aktyvūs už savo bendraamžius, mirtingumo rizika aukštesnė – net iki 71 proc., jei lygintume su tais, kurie galvoja, kad yra fiziškai aktyvesni už kitus.

Ko neskiria smegenys?
Tai kodėl tos mintys tokios galingos, taip paveikia kūną, kad net mirštame anksčiau? Norint geriau įsivaizduoti minčių jėgą, užtenka prisiminti mėsainio efektą – tereikia pamatyti jo nuotrauką mėgstamo restorano reklamoje, ir jau pradeda skirtis seilės, jaučiame kvapą ir vos ne skonį burnoje... Taigi – mėsainio dar nėra, mes apie jį tik galvojame, o kūne jau vyksta patys tikriausi procesai. Bet juk mėsainio tai nėra... Įvairūs procesai su kūnu vyksta ir tuomet, kai galvojame ne tokiomis maloniomis temomis. Pavyzdžiui, apie per mažą savo fizinį aktyvumą. Nuolat girdėdami priminimus apie sveiką gyvenseną ir matydami, kad visi aplink mus be perstojo sportuoja, esame priversti jausti nuolatinį nerimą, o jis, savo ruožtu, sukelia lėtinį stresą ir taip žaloja sveikatą.

Smegenys neskiria, ar įvykiai vyksta iš tikrųjų, ar mes apie juos tik galvojame. Smegenys daug problemų susikuria ir palaiko nuolat apie jas galvodamos, kurdamos ir išgyvendamos nesėkmingus scenarijus. Tuo metu, kai scenarijus kuria smegenys, kūnas juos realiai išgyvena. Nuolat galvojant apie kokią nors situaciją, keliančią diskomfortą, organizme vyksta fiziologinė streso reakcija – tuo metu kūne išsiskiria streso hormonų, jie informuoja visus organus ir raumenis, kad reikia dirbti dar budriau ir aktyviau. Šis procesas eikvoja mūsų vidinius išteklius. Kuo ilgiau ir intensyviau stresuojame, tuo daugiau išteklių išnaudojame, tuo labiau nuvargę emociškai ir fiziškai jaučiamės ir tuo daugiau laiko reikia paskirti jėgoms atgauti. Mūsų mintys daro tiesioginę įtaką mūsų organizme vykstantiems procesams. Nesvarbu, ar jaudinamės dėl pasimatymo, darbo interviu, svorio didėjimo, vaistų šalutinio poveikio, – nuolat aktyviai dėl to nerimaudami, liūdėdami ar pykdami, kenkiame sau fiziškai. Tai labai paprastas mechanizmas – kilusios mintys generuoja emocijas, emocijos sukuria fiziologinį kūno atsaką. Jeigu aš patikiu savo nerimastingomis mintimis, mano kūnas imasi kovoti su ta įsivaizduojama grėsme – įjungia pavojaus signalą ir dirba „bėk, kovok“ režimu.

Esame daugiau nei mintys
Taigi minčių įtaka daug didesnė, nei mes įsivaizduojame. Beje, galima prisiminti vieno seno, prieš 16 metų atlikto, tyrimo išvadas. Juo nustatyta, kad žmogaus amžiaus suvokimas koreliuoja su sveikatos būkle. Septyni tūkstančiai valstybės tarnautojų turėjo atsakyti į klausimą, kada, jų nuomone, baigiasi vidurinis amžius ir prasideda senatvė. Analizuojant duomenis paaiškėjo, kad tie žmonės, kurių manymu senatvė prasideda sulaukus 60-ies ar anksčiau, vėliau turėjo daugiau rimtų širdies problemų negu tie, kurie nurodė 70-ies ar vyresnį amžių. Panašu, kad tai, kaip žmogus atsako į šį paprastą klausimą, gali nemažai atskleisti apie jo sveikatos būklę. Jei žmogui atrodo, kad senatvė prasideda sulaukus 50-ies, galbūt jis turi sveikatos problemų ir pats jaučiasi senas. O gal jam atrodo, kad gyventi liko nedaug, ir būtent todėl nustoja būti fiziškai aktyvus, dėl ko ilgainiui ir pašlyja sveikata. Vis dėlto gali būti ir taip, kad žmogaus sveikata suprastėja, nes jis nuolat jaučia nerimą ir patiria stresą dėl artėjančios senatvės.
Kuo daugiau tyrimų atliekama, tuo darosi aiškiau, kad labai svarbu tai, ką galvojame, kaip patys suvokiame savo sveikatos būklę ir vertiname savo fizinę formą. Mes dažnai susiliejame su savo mintimis, ir jos tampa kūnu. Priimame jas už gryną pinigą ir faktą. Mes jomis patikime ir, dar blogiau, pradedame vadovautis – jaučiamės ir elgiamės taip, lyg jos būtų teisybė ir išmintis. Kartais reikėtų prisiminti, kad mes nesame vien tik mūsų mintys, mes esame kur kas daugiau. Mintys yra smegenų produktas. Smegenys nuolat generuoja mintis, nes jos nuolat vertina informaciją iš aplinkos, gaunamą visais pojūčiais, ir vidinę informaciją. Smegenys generuoja begalę minčių, tačiau mes renkamės, į kurias kreipti dėmesį, o į kurias ne. Reikia pasistengti atsirinkti, kurios mintys absurdiškos ir nevertos dėmesio, o kurios svarbios, kad ir kokios keistos jos būtų. Užduotis – ne iš lengvųjų, ir Haris Poteris jums lazdelės nepaskolins.