Nuleidžiate akis kalbėdamas? Tai nėra gėdos jausmas

Kalbėtis su savo viršininku ar būsimu darbdaviu yra sunkiau, nei kalbėtis su artimu žmogumi. Tą aiškiai pasako dažna problema – akių kontakto vengimas. Kai deramės dėl būsimo darbo, sveikas protas sako, kad reikia žiūrėti pašnekovui į akis. Tačiau dažnai nejuntamai, net to nenorėdami, nuleidžiame akis. Mokslininkai aiškina, kad problema yra ne mūsų gėdos jausmas (net kai jaučiame, kad esame sutrikę), bet smegenų darbo efektyvumas.
Pokalbio dėl darbo metu, kai norime kuo geriau pasirodyti rinkdamiesi sudėtingesnes frazes, sunaudojame daugiau protinių išteklių ir mūsų smegenys tiesiog nesugeba pasiūlyti tinkamų žodžių ir sutelkti žvilgsnį į pašnekovo veidą. 

Kioto universiteto mokslininkai atliko testą, kuriame dalyvavo 26 savanoriai. Jų buvo paprašyta garsiai apibūdinti daiktą, tuo pat metu žiūrint į ekrane rodomus veidus. Kuo daugiau dėmesio jie skyrė ekranui, tuo sunkiau jiems buvo rasti tinkamus žodžius, rišliai kalbėti.
Nors akių kontaktas ir kalba yra savarankiški procesai, žmonės kalbėdami dažnai nusuka akis nuo pašnekovų. „Tai verčia manyti, kad kažkuriame etape šie procesai vis tik veikia vienas kitą“, – sako japonų mokslininkai.
Kai testo dalyviams iškildavo problemų norint tinkamai apibūdinti daiktą, jie trumpam nuleisdavo akis. Tyrimą atlikę mokslininkai sako, kad tokį veiksmą lėmė laikinai padidėjusi jų smegenų apkrova. Taigi, nors paprastai turime pakankamai protinių išteklių, kad vienu metu galėtume kalbėti ir žiūrėti pašnekovui į akis, tačiau būna situacijų, kai tų išteklių pritrūksta.
Kadangi japonai į savo eksperimentą pakvietė nedidelę žmonių grupę, jų tyrimo rezultatai vertinami su tam tikru nepasitikėjimu. Bet tai nekeičia fakto, kad išlaikyti žvilgsnį nėra paprastas dalykas.
Taigi neturėtume pamiršti, kad jei mūsų pašnekovas nuleidžia akis, nereikėtų manyti, kad jis yra drovus ir gėdinasi. Galbūt jo smegenys trumpai buvo perkrautos.